Ar esate artima Jūsų gimtojo etnografinio regiono tradicijoms?
Nesu tiek įsijautusi į tradicijas, tačiau Vilniuje yra žemaičių organizacija, kuri išduoda žemaitiškus pasus, tad esu atidavusi savo nuotrauką ir laukiu, kol gausiu žemaitišką dokumentą. Mėgstu domėtis istorija, papročiais, bet pati jų nepuoselėju.
Ar žinote tradicinių Žemaitijos patiekalų? Koks Jūsų mėgstamiausias?
Yra cibulinė sriuba, kurią valgėme su dvyliktokais kelionėje į Palangą, taip pat ir žemaitiška gira, blynai. Nesu mėgėja žemaitiškų blynų, tačiau kelionėje jie buvo pagaminti tarsi Kijevo kotletas, apskrudinti, tad buvo labai skanūs. Taip pat yra kastinis su bulvėmis, labai mėgstamas mano patiekalas. Vaikystėje šį patiekalą gamindavome patys. Prisimenu, kaip močiutė gamindavo sviestą bei mums duodavo muštukinę ir padėdavome plakti mišinį, kol tapdavo sviestu. Taip darydavome ir sūrius, ir sviestą, ir grietinę, kieme būdavo rūkykla, tad rūkydavome mėsą, žuvį.
Kokiais bruožais labiausiai pasižymi Žemaitija?
Manau, kietu, užsispyrusiu žmonių charakteriu. Jie yra tikslo siekiantys, mažakalbiai, kovotojai. Turi piktumo, nes jei vyksta ne pagal juos, jie gali greitai supykti. Tačiau, manau, kategoriškumo savybės šiais laikais nyksta, bet sutikęs žemaitį – pajauti.
Ar visi Jūsų artimieji yra iš Žemaitijos?
Mano sesės yra iš Žemaitijos, tėvas yra grynas žemaitis, mama žemaitė, tačiau iš tolimesnių kraštų. Mano tėvo charakteris buvo kaip gryno žemaičio. Antrojo pasaulinio karo metu, kai jis buvo tik jaunuolis, jį vokiečiai išvežė į rytų Prūsiją. Ten jis dirbo įvairius darbus: sėjo, augino, pjovė ir kt. Po karo jį paėmė rusai ir išsiuntė kovoti sovietinėje kariuomenėje į Japoniją. Jis turėjo nebijantį, tikslo siekiantį žemaičio charakterį.
Kiek, Jūsų nuomone, svarbūs etnografinių regionų skirtumai šiandien?
Labai įdomu, labai svarbu mums patiems sužinoti apie jų istoriją bei tradicijas. Pavyzdžiui, kai nuvažiuojame į Nidą, ten apsilankę kapinėse matome kitokią laidojimo tradiciją. Ten, Nidoje, antkapiai ar paminklai dedami prie kojų, o ne prie galvos. Taip daroma todėl, kad prisikėlęs žmogus pamatytų, kas jis toks yra. Manau, yra labai daug įvairių dalykų, kuriuos kiekvienam lietuviui svarbu žinoti.
Ar artimoje aplinkoje turite žmonių, kalbančių tarmiškai?
Dabar, kai gyvenu Vilniuje, neturiu, bet kai grįžtu į tėviškę, artimieji kalba tarmiškai ir puikiai juos suprantu.
Kaip manote, ar būtina tarmes saugoti?
Vienareikšmiškai, taip. Tai yra mūsų turtas, kurį turime saugoti. Tarmes saugo net UNESCO, tai yra mūsų ypatingas unikalumas. Jei išlieka jos, išliks ir Lietuva. Bendrinė kalba buvo sukurta tam, kad mokintumėmės literatūros. Tačiau šiuolaikiniam žmogui mokėti tarmes yra pliusas. Buvau spektaklyje ir pastebėjau, kad ten kalba tarmiškai. Dabar daug kur bandoma integruoti įvairias tarmes į kasdienius dalykus, nes jei neatsiras patriotai, kurie pradės kalbėti tarmėmis, jos išnyks.
Kaip atsirado projektas ,,Epochų ratu”?
Šį projektą vykdome jau seniai. Atsivežėme šią idėją iš mokyklos Japonijoje. Ten visas penkias dienas vyko panašus projektas, pamokos nevyko, kiekvienas mokinys turėjo savo užduotį, buvo daromi pristatymai. Man labai patiko ši idėja ir nusprendžiau – mums taip pat reikia tokį projektą įvykdyti. Pradėjome nuo Antikos temos, toliau viduramžiai, dar vėliau nusprendėm panagrinėti Užupio istoriją bei patyrinėti žymius lietuvius. Labai džiaugiuosi, kad į projektą noriai įsitraukia mokytojai, visi kasmet sužino naujų dalykų.
Ačiū už pokalbį.
Kamilė K. ir Lėja U., 1D klasė